Kodėl batų pasirinkimas iš tikrųjų svarbus
Dauguma žmonių renkasi bėgimo batus pagal išvaizdą arba kainą. Tai suprantama – gražūs batai motyvuoja, o kaina dažnai atspindi kokybę. Bet problema ta, kad net ir brangiausi batai gali tapti traumų priežastimi, jei jie neatitinka jūsų pėdos biomechanikos ar paviršiaus, kuriuo bėgate.
Bėgimo batų industrija yra milžiniška, o marketingas dažnai užgožia svarbius techninius aspektus. Todėl verta šiek tiek giliau pažiūrėti į tai, kas iš tikrųjų lemia tinkamą pasirinkimą.
Pėdos tipas – nuo ko pradėti
Pirmiausia reikia suprasti savo pėdos arkos tipą. Tai nėra sudėtinga – pakanka atlikti vadinamąjį wet test: sudrėkinkite pėdą ir atsistokite ant popieriaus lapo. Gautas atspaudas daug pasako.
Neutrali arka – atspaudas rodo aiškų susiaurėjimą viduryje. Tokie žmonės dažniausiai bėga biomechaniškai efektyviai ir jiems tinka platus batų asortimentas – vadinamieji neutral batai su vidutine amortizacija.
Plokščiapėdystė (pronacija) – atspaudas beveik ištisinis, be susiaurėjimo. Pėda bėgant linkusi kristi į vidų. Čia reikalingi stability arba motion control batai, kurie suteikia papildomą atramą vidinei pėdos pusei.
Aukšta arka (supinacija) – atspaudas labai siauras, kartais tik kulnas ir pirštai. Pėda krinta į išorę, smūgiai absorbuojami blogiau. Tokie bėgikai dažniausiai randa geriausią komfortą su minkštesnės, lankstesnės amortizacijos batais.
Svarbu paminėti, kad pėdos tipas nėra vienintelis veiksnys. Du žmonės su identišku atspaudu gali bėgti visiškai skirtingai. Jei turite galimybę, verta apsilankyti specializuotoje parduotuvėje, kur atliekama bėgimo analizė vaizdo kamera – tai suteikia kur kas tikslesnį vaizdą.
Paviršius diktuoja konstrukciją
Antrasis svarbus kintamasis – kur bėgate. Batų gamintojai šią kategoriją skirsto gana aiškiai, bet praktikoje žmonės dažnai ignoruoja šį aspektą.
Asfaltas ir betonas reikalauja geresnės amortizacijos, nes kietas paviršius sukuria didesnius smūgius į sąnarius. Čia tinka batai su storesniu ir minkštesniu padu. Šiuolaikinės putos – PEBA tipo medžiagos – suteikia tiek amortizaciją, tiek energijos grąžą, kas ypač aktualu ilgesniems bėgimams.
Takai ir miškai – visiškai kita istorija. Trail batai turi agresyvesnį protektorių, kuris suteikia sukibimą su žeme, ir dažnai standesnę konstrukciją, apsaugančią pėdą nuo akmenų bei šaknų. Jų amortizacija paprastai mažesnė, nes minkštas paviršius pats absorbuoja dalį smūgio.
Mišrus naudojimas – dažna situacija miesto bėgikams, kurie kartais nuklysta į parką ar žvyrkelį. Tokiu atveju galima rinktis universalesnius batus, nors kompromisas visada reiškia, kad batai nebus idealūs nė vienam paviršiui.
Kai viskas susideda į vieną paveikslą
Teisingas batų pasirinkimas nėra raketų mokslas, bet reikalauja sąmoningo požiūrio. Kombinacija pėdos tipas + paviršius + bėgimo apimtis sudaro pagrindą, nuo kurio reikia pradėti. Žmogus, bėgantis 10 km per savaitę ant asfalto su neutralia arka, turi visiškai skirtingus poreikius nei tas, kuris rengiasi pirmam pusei maratono kalnuotais takais.
Vienas praktinis patarimas, kurį dažnai pamiršta net patyrę bėgikai – batai keičiami kas 600–800 km, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo išoriškai. Amortizacinė puta nusidėvi anksčiau nei matoma danga, o nusidėvėję batai yra viena dažniausių bėgimo traumų priežasčių. Galiausiai, geriausi batai yra tie, kuriuose pėda jaučiasi natūraliai – ne per ankšti, ne per laisvi, ir tikrai ne tie, kurie „įsibėgėjus praeis”.