Socialinis verslas – ne tik gražūs žodžiai
Prisimenu pokalbį su viena verslininkė, kuri prieš kelerius metus nutarė įkurti socialinę įmonę. „Maniau, kad užteks gero noro ir idėjos padėti žmonėms”, – juokėsi ji, prisimindama pirmąsias dienas. Dabar jos įmonė sėkmingai veikia jau penktus metus, įdarbina žmones su negalia ir kasmet auga dviženkle procentine išraiška. Bet kelias iki čia nebuvo paprastas.
Socialinės įmonės verslo modelis skiriasi nuo tradicinio verslo tuo, kad čia pelnas nėra vienintelis tikslas. Tačiau tai nereiškia, kad galima ignoruoti finansinius rezultatus. Priešingai – be tvarios finansinės bazės jokia socialinė misija neišgyvens. Tai pirmoji ir svarbiausia pamoka, kurią turėtų įsisąmoninti kiekvienas, svajojantis apie socialinį verslą.
Lietuvoje socialinių įmonių statusą turi daugiau nei 200 organizacijų, bet realiai veikiančių ir sėkmingų – gerokai mažiau. Kodėl taip nutinka? Dažniausiai dėl to, kad žmonės supainioja labdarą su verslu. Socialinė įmonė privalo užsidirbti, mokėti mokesčius, konkuruoti rinkoje. Skirtumas tik tas, kad pelno dalis skiriama socialinei misijai įgyvendinti, o ne savininkų kišenėms pildyti.
Nuo idėjos iki realaus produkto
Kiekvienas socialinis verslas prasideda nuo problemos identifikavimo. Ne abstrakčios „noriu padėti vargstantiems”, o konkrečios, apčiuopiamos problemos. Pavyzdžiui, jūsų mieste trūksta darbo vietų žmonėms po 50 metų. Arba neįgalieji negali rasti kokybių drabužių, pritaikytų jų poreikiams. Gal vieniši senoliai neturi kas jiems pristatytų šiltą maistą.
Kai problema aiški, reikia atsakyti į klausimą: kaip ją spręsti taip, kad tai būtų finansiškai tvaru? Čia prasideda tikrasis darbas. Vienas mano pažįstamas įkūrė socialinę įmonę, kuri gamina ekologiškus valymo produktus ir įdarbina ilgalaikius bedarbius. Idėja atrodė puiki, bet pirmaisiais metais jis prarado beveik visas santaupas, nes neapskaičiavo realių gamybos kaštų ir rinkos poreikių.
Produktas ar paslauga turi būti konkurencinga. Žmonės nepirks jūsų prekės vien todėl, kad esate socialinė įmonė. Jie pirks, jei produktas bus geras, kokybiškas ir priimtinos kainos. Socialinė misija gali būti papildomas privalumas, bet ne vienintelis pardavimo argumentas. Tai kartais skausminga tiesa, bet geriau ją sužinoti iš karto.
Pinigų klausimas – be gražinimo
Finansavimas yra viena didžiausių kliūčių pradedantiesiems socialiniams verslininkams. Bankai dažnai žiūri skeptiškai, nes socialinės įmonės modelis jiems atrodo per rizikingas. Tradiciniai investuotojai taip pat ne itin entuziastingi, nes žino, kad didelių dividendų nesulauks.
Tačiau yra ir gerų naujienų. Pastaraisiais metais atsirado specializuotų fondų, skirtų būtent socialiniam verslui finansuoti. Europos Sąjunga skiria lėšų per įvairias programas. Lietuvoje veikia „Versli Lietuva”, kuri teikia konsultacijas ir informaciją apie galimas finansavimo galimybes. Yra ir socialinio verslo inkubatorių, kurie ne tik skiria pradinį finansavimą, bet ir padeda su mentoryste.
Svarbu suprasti, kad pradžioje greičiausiai teks investuoti savo pinigus. Arba ieškoti bendraminčių, kurie tiki jūsų idėja ir pasirengę rizikuoti. Viena sėkminga socialinė įmonė, kurią pažįstu, pradėjo nuo savininko įdėtų 5000 eurų ir trijų draugų, kurie dirbo beveik nemokamai pirmuosius šešis mėnesius. Dabar jie turi 15 darbuotojų ir metinė apyvarta viršija 300 tūkstančių eurų.
Crowdfunding’as taip pat gali būti gera startinė pozicija. Jei jūsų idėja tikrai gera ir mokate ją pristatyti, žmonės yra pasirengę paremti. Bet čia reikia investuoti laiko į kampanijos paruošimą – geras video, aiškus verslo planas, įtikinami argumentai. Niekas neduos pinigų vien už gražius žodžius apie pasaulio gelbėjimą.
Komanda – ne tik darbuotojai
Socialinėje įmonėje komandos formavimas turi savo specifiką. Jums reikia žmonių, kurie tiki misija, bet kartu yra profesionalūs ir orientuoti į rezultatą. Tai ne taip paprasta rasti, kaip atrodo.
Dažnai socialinės įmonės įdarbina būtent tuos žmones, kuriems nori padėti – ilgalaikius bedarbius, neįgaliuosius, socialiai pažeidžiamus asmenis. Tai puiku ir būtent tame ir yra socialinės misijos esmė. Tačiau kartu reikia turėti stiprų branduolį profesionalų, kurie užtikrintų verslo efektyvumą. Viena socialinė įmonė, su kuria teko bendrauti, žlugo būtent dėl to, kad visi darbuotojai buvo be patirties, o savininkas negalėjo vienas traukti viso vezimo.
Savanoriai gali būti puiki pagalba, bet ant jų negalima statyti viso verslo modelio. Žmonės ateina ir išeina, jų motyvacija svyruoja. Pagrindinės funkcijos turi būti užtikrinamos apmokamų darbuotojų, kurie yra atsakingi už rezultatus.
Mentorystė ir nuolatinis mokymas – būtinybė socialinėje įmonėje. Jei įdarbinate žmones, kurie ilgai neturėjo darbo ar turi specialiųjų poreikių, jiems reikės laiko prisitaikyti. Bet tai investicija, kuri atsipirks. Viena kepykla, kuri įdarbina žmones su priklausomybių istorija, pirmus tris mėnesius skiria intensyviam mokymui. Po to jų darbuotojų produktyvumas prilygsta įprastų kepyklų darbuotojams, o lojalumas – daug didesnis.
Klientai nepirks iš gailestingumo
Čia ta vieta, kur daugelis socialinių įmonių suklysta. Jos mano, kad žmonės pirks jų produktus ar paslaugas vien todėl, kad remia gerą tikslą. Galbūt keletą kartų taip ir nutiks, bet ilgalaikei sėkmei to nepakanka.
Jūsų produktas ar paslauga turi konkuruoti su visais kitais rinkoje. Kaina, kokybė, prieinamumas, klientų aptarnavimas – visa tai turi būti bent jau tokio pat lygio kaip pas konkurentus. O idealiu atveju – geresnio. Socialinė misija gali būti papildomas privalumas, kuris padeda išsiskirti, bet ne pagrindinis pardavimo argumentas.
Viena socialinė įmonė, gaminanti tekstilės gaminius, ilgai kovojo su pardavimais. Jie nuolat akcentavo, kad įdarbina moteris, patyrusiąs smurtą šeimoje. Bet produktai buvo vidutiniški, dizainas – pasenęs. Kai jie pasamdė profesionalų dizainerį ir pakėlė kokybę, pardavimai išaugo trigubai. Žmonės pirko ne iš gailestingumo, o todėl, kad produktai buvo geri. Socialinė misija tapo priedėliu prie kokybės, o ne atvirkščiai.
Rinkodara socialinėje įmonėje turi būti profesionali. Taip, jūsų istorija yra svarbi, bet ji turi būti pasakojama įdomiai, autentiškai. Žmonės jaučia, kai jų manipuliuoja emocijomis. Geriau rodyti konkrečius rezultatus, realius žmonių likimus, kurie pasikeitė. Viena socialinė įmonė savo svetainėje turi skyrių „Mūsų žmonės”, kur darbuotojai patys pasakoja savo istorijas. Tai veikia daug geriau nei bet kokie reklaminiai šūkiai.
Matuojami rezultatai – ir socialiniai, ir finansiniai
Socialinėje įmonėje turite matuoti dvejopus rezultatus. Finansiniai rodikliai – pelnas, apyvarta, augimas – yra aiškūs ir įprasti. Bet kaip išmatuoti socialinį poveikį?
Tai sudėtingas klausimas, su kuriuo kovoja visos socialinės įmonės. Tačiau be matavimo negalite žinoti, ar jūsų misija tikrai įgyvendinama. Viena įmonė, kuri įdarbina jaunimą iš vaikų namų, stebi ne tik tai, kiek žmonių įdarbino, bet ir tai, kiek jų išlieka darbe po šešių mėnesių, po metų. Taip pat stebi jų pajamų augimą, tolesnį išsilavinimą, net gyvenimo kokybės rodiklius.
Socialinio poveikio matavimui yra sukurta įvairių metodikų. SROI (Social Return on Investment) – viena populiariausių. Ji leidžia apskaičiuoti, kokią socialinę vertę sukuriate kiekvienam investuotam eurui. Tai nėra tobula sistema, bet bent jau duoda kažkokį orientyrą.
Skaidrumas čia labai svarbus. Jei teigiате, kad esate socialinė įmonė, žmonės nori matyti konkrečius rezultatus. Kiek darbo vietų sukūrėte? Kiek žmonių padėjote? Kokia jūsų pelno dalis tikrai eina socialinei misijai? Geriausia praktika – skelbti metines ataskaitas, kuriose būtų matomi ir finansiniai, ir socialiniai rezultatai.
Teisinė forma ir biurokratija
Lietuvoje socialinės įmonės statusą galite gauti, jei atitinkate tam tikrus kriterijus. Pagrindiniai: ne mažiau kaip 30 procentų darbuotojų turi būti iš tikslinių grupių (neįgalieji, ilgalaikiai bedarbiai ir pan.), ne mažiau kaip 50 procentų pelno turi būti skiriama socialinei misijai.
Tačiau socialinės įmonės statusas nėra būtinas norint užsiimti socialiniu verslu. Galite veikti kaip įprasta UAB ar MB ir vis tiek įgyvendinti socialinę misiją. Statusas duoda tam tikrų lengvatų – galite dalyvauti specialiose viešųjų pirkimų procedūrose, gauti tam tikrą finansavimą. Bet kartu ateina ir papildomų įsipareigojimų bei atskaitomybės.
Biurokratija gali būti sunki našta mažai įmonei. Vienas socialinis verslininkas man sakė, kad pirmaisiais metais praleido daugiau laiko pildydamas dokumentus nei dirbdamas su klientais. Todėl svarbu nuo pat pradžių turėti bent minimalų supratimą apie buhalterinę apskaitą arba samdyti specialistą. Taip, tai kainuoja, bet ilgalaikėje perspektyvoje atsipirks.
Pasikonsultuokite su teisininkais, kurie turi patirties socialinio verslo srityje. Ne visi teisininkai supranta šio modelio specifiką. Yra organizacijų, kurios teikia nemokamas konsultacijas socialinėms įmonėms – pasinaudokite šia galimybe.
Kai svajonė susiduria su realybe
Socialinis verslas nėra lengvas kelias. Tai ne romantika apie pasaulio gelbėjimą, o sunkus, kasdieninis darbas, kuriame tenka spręsti tas pačias problemas kaip ir įprastame versle, tik dar su papildoma socialinės misijos našta ant pečių.
Bet kai pavyksta – kai matote, kaip žmogus, kuris metų metus negavo darbo, dabar sėkmingai dirba jūsų įmonėje ir planuoja ateitį, kai jūsų produktas tikrai padeda spręsti socialinę problemą ir kartu įmonė uždirba – tai verta visų pastangų. Viena socialinė įmonė, su kuria teko kalbėtis, per penkerius metus padėjo įsidarbinti 47 žmonėms, kurie buvo laikomi „neįdarbinamais”. Dabar dauguma jų vis dar dirba, kai kurie jau kituose įmonėse, bet su įgytais įgūdžiais ir pasitikėjimu savimi.
Svarbu nepamiršti, kodėl pradėjote. Kai kasdienybė užgriūva su sąskaitomis, problemomis, nesėkmėmis – lengva prarasti iš akių tą pradinę viziją. Todėl sėkmingi socialiniai verslininkai reguliariai grįžta prie savo misijos, primena sau ir komandai, kodėl jie čia. Tai gali būti mėnesinis susitikimas, kur darbuotojai dalijasi savo istorijomis, arba paprasčiausiai nuotrauka ant sienos su jūsų vizija.
Nebijokite klaisti ir keisti kursą. Beveik nė viena sėkminga socialinė įmonė neatrodo taip, kaip buvo suplanuota pradžioje. Rinka, klientai, darbuotojai – visi jie moko ir verčia adaptuotis. Lankstumas ir gebėjimas mokytis iš klaidų yra galbūt svarbiausi įgūdžiai. Viena įmonė pradėjo kaip kepykla, o dabar tai pilna kulinarijos mokykla su restoranų aptarnavimo paslauga – nes taip geriau tarnavo jų misijai ir buvo finansiškai tvariau.
Socialinis verslas – tai maratonas, ne sprinto distancija. Rezultatai ateina ne per mėnesį ar du. Bet jei turite tikrą problemą, kurią norite spręsti, aiškų planą, kaip tai daryti finansiškai tvariai, ir užtektinai atkaklumo – jūsų šansai sėkmei yra tikrai geri. Ir kas svarbiausia – jūsų sėkmė reiškia ne tik jūsų gerovę, bet ir realų pokytį žmonių, kuriems norite padėti, gyvenime.