Problema, kurią visi žino, bet mažai kas sprendžia
Melagingos naujienos – tai ne tik Vakarų demokratijų rūpestis ar kažkoks abstraktus fenomenas, kurį aptarinėja žurnalistikos profesoriai. Lietuviški portalai kasdien publikuoja turinį, kuris lavируoja tarp faktų ir manipuliacijos taip subtiliai, kad net sąmoningas skaitytojas nepastebi, kaip jį veikia. Ir čia ne apie akivaizdžias dezinformacijos kampanijas – čia apie kasdienį, nuobodų, sistemingą tikrovės iškraipymą.
Problema ta, kad mes visi manome, jog esame pakankamai protingi, kad atpažintume melą. Tyrimai rodo priešingai – kuo labiau žmogus pasitiki savo kritinio mąstymo gebėjimais, tuo dažniau jis tampa manipuliacijos auka. Tai vadinama Dunning-Kruger efektu informacijos vartojimo kontekste, ir lietuviška žiniasklaidos erdvė yra puiki laboratorija šiam reiškiniui stebėti.
Septyni ženklai, kuriuos verta žinoti
1. Emociškai įkrautas antraštės tonas. Jei antraštė verčia jus pykti, bijoti arba pasijusti morališkai pranašesniu – sustokite. Emocinis aktyvavimas yra seniausias manipuliacijos įrankis. Lietuviški portalai ypač mėgsta žodžius „šokiruojantis”, „skandalingas”, „nustebsite” – tai ne žurnalistika, tai dėmesio gaudymas.
2. Šaltinis yra „ekspertas” be konteksto. „Ekspertai teigia”, „mokslininkai įspėja”, „specialistai rekomenduoja” – kas tie žmonės? Kur jie dirba? Kokia jų kvalifikacija konkrečiai šioje srityje? Kai šaltinis lieka miglotas, dažniausiai yra priežastis, kodėl jo neįvardija.
3. Statistika be metodologijos. „80% lietuvių mano…” – kokia imtis? Kas klausė? Kaip buvo suformuluotas klausimas? Apklausos yra vienas lengviausiai manipuliuojamų duomenų tipų, ir lietuviška žiniasklaida retai vargina save metodologiniais paaiškinimais.
4. Vienpusė citavimo struktūra. Straipsnis, kuriame cituojama tik viena pusė, nėra žurnalistika – tai pozicijos reklama. Tai ypač aktualu politinėse temose, kur redakcijų simpatijos dažnai lemia, kieno balsas girdimas, o kieno – ne.
5. Datos ir konteksto manipuliacija. Senas įvykis pateikiamas kaip naujas, arba naujas įvykis siejamas su senu kontekstu taip, kad susidaro klaidingas priežastingumo įspūdis. Patikrinkite, kada įvyko tai, apie ką rašoma.
6. Nuotraukos ir vaizdinė medžiaga be verifikacijos. Nuotrauka gali būti iš kitos šalies, kito laiko, kito konteksto. Lietuviški portalai retai nurodo nuotraukų šaltinius, o tai atveria erdvę vizualinei manipuliacijai.
7. Neįvardyti interesai. Kas finansuoja portalą? Kas yra savininkas? Ar straipsnis galėtų būti susijęs su reklaminiais ar politiniais interesais? Lietuvoje žiniasklaidos nuosavybės skaidrumas vis dar yra silpnoji vieta.
Kai skaitytojas tampa paskutiniu filtru
Visa tai veda prie nepatogios išvados: žiniasklaidos sistema, kuri turėtų filtruoti informaciją prieš ją pasiekiant skaitytojus, dažnai to nedaro arba daro nepakankamai. Redakcijų spaudimas greičiui, komerciniai interesai ir politinės simpatijos sukuria aplinką, kurioje skaitytojas lieka vienas su savo kritinio mąstymo įrankiais.
Tačiau tai nereiškia, kad reikia tapti paranoiku arba atsisakyti skaityti lietuvišką žiniasklaidą. Tai reiškia, kad reikia skaityti kitaip – lėčiau, su klausimu „kodėl man tai pasakojama taip, o ne kitaip?”, su įpročiu tikrinti šaltinius ir nepatogiu noru pripažinti, kad ir mūsų mėgstami portalai kartais manipuliuoja. Ypač tada, kai tai atitinka tai, ką jau norime tikėti.